Pranešame apie 2010 m. gegužės 20 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) priimtą sprendimą byloje Agrana Zucker, C−365/08, kurioje 2008 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė rašytines pastabas.
Primename, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 318/2006 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo 16 straipsnio išaiškinimu ir galiojimu. Šis prašymas pateiktas dėl Agrana Zucker pateikto skundo dėl 2008 m. kovo 25 d. Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (Federalinis žemės ūkio, miškų, aplinkos ir vandens ūkio ministras) sprendimo, susijusio su gamybos mokesčio 2007–2008 prekybos metams dydžiu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose tvirtino, kad gamybos mokestis taikomas faktiškai pagaminto kvotinio cukraus kiekiui, kuriuo gali būti disponuojama, o ne pačiai kvotai. Iš to darytina išvada, kad į iš rinkos atšaukto cukraus kiekį negalima atsižvelgti siekiant nustatyti minėto mokesčio pagrindą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat mano, kad atšaukto kvotinio cukraus kiekio apmokestinimo gamybos mokesčiu atveju atitinkamoms įmonėms uždedama neproporcinga finansinė našta. Remdamasi, kaip ir pareiškėja pagrindinėje byloje, minėtu sprendimu Zuckerfabrik Jülich ir kt., Lietuvos Respublikos Vyriausybė visų pirma pažymi, kad, nepaisant institucijų šioje srityje turimos didelės diskrecijos, gamintojai negali būti apmokestinami labiau, nei būtina siekiant įgyvendinti mokesčio tikslą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat savo rašytinėse pastabose teigė, kad į gamybos mokesčio pagrindą įskaičiuojant iš rinkos atšaukto kvotinio cukraus kiekį sukeliama ir diskriminacija dėl kilmės. Iš tiesų, kadangi pagal Reglamento Nr. 290/2007 1 straipsnio 2 dalį iš rinkos atšaukiama ne taikant vienodą procentinį dydį, o remiantis skirtingais koeficientais kiekvienai valstybei narei, tam tikros įmonės yra labiau apmokestinamos atsižvelgiant į faktiškai pagamintą cukraus kiekį, palyginti su kitomis įmonėmis, kurios yra panašioje situacijoje, tačiau įsisteigusios kitoje valstybėje narėje.
Teisingumo Teismas laikėsi priešingos pozicijos nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir nurodė, kad iš Reglamento Nr. 318/2006 16 straipsnio turinio ir bendrosios struktūros matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo reformą, siekė nustatyti naują mokestį, kurio pagrindas būtų ne faktiškai pagaminto cukraus kiekis, bet paskirta cukraus kvota. Šio straipsnio 1 dalimi nustatomas cukraus kvotos, skirtos cukraus gamybos įmonėms, apmokestinimo principas, o šio straipsnio 2 dalimi tesiekiama nustatyti minėto mokesčio sumą. Taip pat Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad iš rinkos atšaukto kvotinio cukraus kiekio įskaičiavimas į gamybos mokesčio pagrindą nėra akivaizdžiai netinkamas siekiant užsibrėžto tikslo ir todėl negali būti laikomas prieštaraujančiu proporcingumo principui, be to, toks įskaičiavimas negali būti laikomas prieštaraujančiu nediskriminavimo principui.
Taigi Teisingumo Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodo, kad:
1. 2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 318/2006 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo 16 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į gamybos mokesčio pagrindą įskaičiuojamas kvotinio cukraus kiekis, atšauktas iš rinkos pagal šio reglamento 19 straipsnį ir 2007 m. kovo 16 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 290/2007, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 318/2006 19 straipsnyje minimą procentinį dydį 2007–2008 prekybos metais, 1 straipsnį.
2. Išnagrinėjus antrąjį prejudicinį klausimą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų daryti įtaką Reglamento Nr. 320/2006 16 straipsnio galiojimui.
