2010 m. kovo 4 d. kuriose Generalinis advokatas Paolo Mengozzi pateikė išvadą sujungtose bylose C-316/07, C-358/07–C‑360/07, C-409/07 ir C-410/07 Markus Stoβ ir kt., kuriose Vokietijos nacionaliniai teismai klausė, ar Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 43 ir 49 straipsnius (po Lisabonos sutarties įsigaliojimo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 56 straipsniai) reikia aiškinti taip, kad jie prieštarauja valstybės monopoliui tam tikriems azartiniams lošimams, jei valstybėje narėje nėra vieningos ir sistemingos azartinių lošimų apribojimo politikos, nes nacionalines koncesijas turintys lošimų organizatoriai skatina dalyvauti azartiniuose lošimuose ir juos reklamuoja, o kitus lošimus, turinčius ne mažesnį potencialą sukelti priklausomybę, leidžiama organizuoti privatiems paslaugų teikėjams. Antruoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar EB sutarties 43 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybių narių kompetentingų institucijų išduoti leidimai rengti sporto lažybas, kurie nėra apriboti atitinkamos valstybės teritorija, leidimo turėtojui suteikia teisę teikti pasiūlymus sudaryti sutartis kitų valstybių narių teritorijoje be papildomų nacionalinių leidimų ir juos įgyvendinti?
Generalinis advokatas atsakydamas į pirmąjį klausimą nurodė, kad jo nuomone valstybė narė nepažeidžia EB sutarties 49 straipsnio ir azartinių lošimų nuoseklaus apribojimo politikos, kurios valstybė narė turi laikytis įtvirtindama lošimų apribojimus, nustatydama monopolį tam tikriems azartiniams lošimams, net jeigu tokių lošimų organizavimo teisė yra suteikiama koncesijų pagrindu privatiems lošimų organizatoriams, kurie ragina dalyvauti lošimuose, jeigu tokių lošimų kontrolę vykdo valstybė narė, su tikslu apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų.
Atsakyme į antrąjį klausimą generalinis advokatas laikosi nuomonės, kad EB sutarties 43 ir 49 straipsniai neįpareigoja suteikti teisės vienoje valstybėje narėje išduoto leidimo rengti sporto lažybas turėtojui ar jo padaliniams leisti vykdyti tokią veiklą kitoje valstybėje narėje. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublika, kuri mano, kad vienoje valstybėje narėje išduotas leidimas nepanaikina kitos valstybės narės teisės reikalauti leidimo azartinių lošimų veiklai savo teritorijoje.
Primename, kad Generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto.
