Pranešame apie 2010 m. birželio 17 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) priimtą sprendimą byloje Europos Komisija prieš Portugalijos Respubliką, C‑105/08. Ieškinys dėl įsipareigojimų nevykdymo pateiktas 2008 m. kovo 6 d. reikalaujant Teisingumo Teismo pripažinti, kad apmokestindama palūkanų mokėjimus užsienio subjektams didesniu tarifu nei palūkanų mokėjimus Portugalijos teritorijoje buveinę turintiems subjektams, Portugalijos Respublika nustato apribojimus kitose valstybėse narėse ir EEE susitarimą pasirašiusiose valstybėse buveinę turinčių finansinių institucijų vykdomam hipotetinių ir kitos rūšies kreditų paslaugų teikimui ir todėl nevykdo įsipareigojimų pagal EB sutarties 49 ir 56 straipsnius bei EEE susitarimo 36 ir 40 straipsnius.
Ieškinyje Komisija tvirtino, kad nors mokesčio tarifas, taikomas finansų institucijų ne rezidenčių pajamoms, yra mažesnis negu taikomas panašioms finansų institucijų rezidenčių pajamoms, pirmųjų Portugalijoje patiriama grynoji mokesčių našta yra didesnė, nes, priešingai nei rezidentės, jos negali atskaityti iš apmokestinamųjų pajamų tiesiogiai su vykdoma veikla susijusių veiklos išlaidų, todėl toks skirtumas yra finansinių institucijų ne rezidenčių diskriminacija. Komisija teigė, kad aptariami teisės aktai, kuriuose numatytas mokesčio prie šaltinio tarifas nuo 10 % iki 20 %, taikomas Portugalijoje gautų bruto pajamų sumai, atgraso visas užsienio kredito institucijas nuo paslaugų teikimo Portugalijoje, bent jau jeigu jų atitinkamų sandorių pelno marža nėra daug didesnė nei mokesčio prie pajamų šaltinio tarifas. Atsižvelgiant į labai konkurencinį tarptautinių finansinių rinkų pobūdį, bendros valiutos euro zonoje sukurtą kontekstą ir panašų palūkanų tarifo lygį daugelyje valstybių narių, labai mažai tikėtina, kad užsienio finansų institucijai pasiseks gauti didesnę nei 10 % pelno maržą. Be to siekiant atkurti lygybę su finansų institucijomis rezidentėmis, kurių mokesčių našta yra 25 % nuo neto pajamų, reikėtų, kad finansų institucijų ne rezidenčių pelno marža būtų keturis kartus didesnė nei finansų institucijų rezidenčių už atitinkamą Portugalijoje vykdomą veiklą.
Portugalijos Respublika tvirtino, kad Komisijos nurodytas diskriminacinis vertinimas pagrįstas vien prezumpcija, ir kad Komisija neįrodė tariamo įsipareigojimų neįvykdymo egzistavimo.
Lietuvos Respublika, įstojusi į bylą Portugalijos Respublikos pusėje, taip pat laikėsi pozicijos, kad Komisijos ieškinio pagrindas, kuriuo teigiama esą dėl skirtingų taisyklių taikymo apmokestinant įmonių rezidenčių ir įmonių ne rezidenčių gaunamas palūkanas, pastarosios atsiduria mažiau palankioje padėtyje, yra paremtas tik jos modeliuojamomis teorinėmis situacijomis.
Teisingumo Teismas savo sprendime atsižvelgė į Lietuvos Respublikos pastabas ir nurodė, kad siekdama įrodyti, kad pagal Portugalijos teisės aktus, kurių atžvilgiu nebuvo ginčijama, kad pagal juos subjektai rezidentai ir ne rezidentai buvo vertinami skirtingai pelno mokesčio atžvilgiu, subjektai ne rezidentai apmokestinami daugiau, Komisija remiasi aritmetiniu pavyzdžiu, pagrįstu prielaida, kad aptariamo subjekto gauta pelno marža šiame pavyzdyje yra 10 %, be to Komisija byloje nei per procedūrą raštu, nei per posėdį nepateikė jokio galutinio įrodymo, leidžiančio nustatyti, kad skaičiai, kuriais ji grindžia savo argumentus, iš esmės yra realūs ir kad pateiktas aritmetinis pavyzdys nėra vien hipotetinis.
Tuo remiantis Teisingumo Teismas konstatuoja, kad Komisijos ieškinys turi būti atmestas.
