Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 1214
Dabar naršo: 87
Naujienos
2017-07-31
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Toridas, C−386/16

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2017 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą byloje Toridas, C−386/16, kurioje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje Toridas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Teisingumo Teismui priimti prejudicinį sprendimą ir atsakyti į pateiktus klausimus, susijusius su  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) 138 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio a punkto ir (ar) 141 straipsnio, skaitomų inter alia su 33 ir 40 straipsniais nuostatų išaiškinimo.

Pagrindinėje byloje nagrinėtas UAB „Toridas“ (toliau – „Toridas“) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ginčas dėl „Torido“ nuo 2008 m. iki 2010 m. sudarytų sandorių kvalifikavimo kaip tiekimų Bendrijos viduje ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) už šiuos sandorius kartu su delspinigiais ir mokesčio bauda mokėjimo.

 „Toridas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, kuriuo buvo patenkintas VMI skundas, panaikinantis Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, ir kuriuo pareiškėjui apskaičiuota bei nurodyta sumokėti 7 188 890 Lt (2 082 046 Eur) PVM ir delspinigius bei skirtą mokesčio baudą.

„Toridas“ VMI priimtus sprendimus ginčija remiantis tuo, kad „Toridas“ teisingai pritaikė Estijos įmonei „Megalain“ OU (toliau – „Megalain“) tiekiamoms prekėms 0 proc. PVM tarifą, nes tiekimo metu buvo žinoma, kad „Megalain“ prekes išveš iš Lietuvos į kitas ES valstybes nares. VMI pagrindinėje byloje pažymėjo, kad atlikus „Toridas“ mokestinius patikrinimus buvo nustatyta, jog šiame aptariamų sandorių etapu prekės, nors teisė jomis disponuoti perėjo „Megalain“, faktiškai nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Priešingai – „Megalain“ po perdirbimo arba iš karto neperdirbtas prekes pardavė, t. y. perdavė disponavimo teisę jomis, Lietuvoje kitiems ES valstybių narių PVM mokėtojams ir tik tuomet šias prekes išgabeno iš Lietuvos teritorijos. Tokiu būdu išvežimas iš Lietuvos sietinas su antruoju grandinės sandoriu tarp „Megalain“ ir kitų valstybių narių asmenų. Dėl to VMI laikėsi pozicijos, kad vyko grandinė sandorių, iš kurių pirmasis sandoris (pirmasis tiekimas) tarp „Toridas“ ir „Megalain“ nėra tiekimas į kitą ES valstybę narę, todėl šiam sandoriui negalima taikyti 0 proc. PVM tarifo. Sandoriai tarp „Toridas“ ir „Megalain“ laikytini PVM objektu Lietuvoje ir turėjo būti apmokestinti įprastu PVM tarifu.   

LVAT Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:

  1. Ar Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio a punktas ir (ar) 141 straipsnis, skaitomi inter alia kartu su 33 ir 40 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, turi būti neapmokestinamas pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens atliekamas prekių tiekimas, kai prieš sudarant šį tiekimo sandorį pirkėjas (antroje valstybėje narėje identifikavęsis apmokestinamasis asmuo) išreiškia ketinimą prieš išgabendamas prekes iš pirmos valstybės narės jas (prekes) iš karto parduoti trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui, kuriam šios prekės į trečią valstybę narę yra išgabenamos (išsiunčiamos)?
  2. Ar atsakymui į pirmą klausimą turi reikšmės faktinė aplinkybė, jog dalis prekių, prieš jas išgabenant į trečiąją valstybę narę, antroje valstybėje narėje įsisteigusio (identifikuoto) apmokestinamojo asmens užsakymu buvo perdirbtos?

Teisingumo Teismas į LVAT pateiktus klausimus atsakė taip:

1.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal šią nuostatą neturi būti neapmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu pirmoje valstybėje narėje įsisteigusio apmokestinamojo asmens vykdomas prekių tiekimas, kai prieš sudarydamas šį tiekimo sandorį pirkėjas, kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas įsiregistravęs antroje valstybėje narėje, informuoja tiekėją, kad prekės bus iš karto parduotos trečioje valstybėje narėje įsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui – dar prieš jas išgabenant iš pirmosios valstybės narės ir nugabenant šiam trečiam apmokestinamajam asmeniui, su sąlyga, kad šis antrasis tiekimas buvo įvykdytas, o prekės paskui buvo išgabentos iš pirmosios valstybės narės į trečio apmokestinamojo asmens valstybę narę. Pirmo prekes įsigijusio asmens įsiregistravimas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo valstybėje narėje, kuri nėra pirmojo tiekimo vieta ar galutinio įsigijimo vieta, nėra nei sandorio Bendrijos viduje kvalifikavimo kriterijus, nei savaime įrodymas, kurio pakanka sandorio, kaip įvykdyto Bendrijos viduje, pobūdžiui įrodyti.

2.      Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tarpinio pirkėjo užsakymu prieš išgabenant į galutinio pirkėjo valstybę narę įvykdytas prekių perdirbimas esant dviejų vienas po kito vykdomų tiekimų grandinei, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, neturi įtakos pirmojo tiekimo galimo neapmokestinimo sąlygoms, kai šis perdirbimas įvykdytas atlikus pirmąjį tiekimą.
Spausdinimo versija  Spausdinimo versija