Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 713
Dabar naršo: 43
Naujienos
2018-10-04
Generalinis advokatas paskelbė išvadą byloje Paysera, C-389/17

2018 m. spalio 4 d. generalinis advokatas paskelbė savo išvadą byloje Paysera, C-389/17, kurioje rašytines pastabas teikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byloje keliamas klausimas, ar dvi mokėjimo paslaugos, kurias pareiškėjas pagrindinėje byloje UAB „EVP International“ (toliau – Pareiškėjas arba įstaiga) teikė savo klientams, yra laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – Lietuvos bankas) direktoriaus 2014 m. liepos 29 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo taikyti atskirą nuosavo kapitalo poreikio skaičiavimo metodą (A, B arba C) mokėjimo paslaugoms, nesusijusioms su elektroninių pinigų leidimu. Todėl pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigų nuosavo kapitalo skaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 240 (2012 m. sausio 12 d. redakcija), 18 punkto reikalavimą.

Pareiškėjas yra Lietuvoje registruota bendrovė, turinti elektroninių pinigų įstaigos licenciją, be kita ko, suteikiančią šiai bendrovei teisę leisti elektroninius pinigus ir teikti mokėjimo paslaugas. 

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Lietuvos bankas atsisakė su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikyti:

1) Elektroninių pinigų turėtojo atliekamus kredito pervedimus (mokėjimus) iš jo pas pareiškėją turimos elektroninių pinigų sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose (toliau – I paslauga). Lietuvos banko nuomone, jeigu išpirkus elektroninius pinigus gautos lėšos pervedamos į trečiųjų asmenų sąskaitas, esančias Lietuvos ar užsienio valstybių bankuose, siekiant jomis atsiskaityti už prekes ir paslaugas, tokie kredito pervedimai nelaikytini susijusiais su elektroninių pinigų leidimu;

2) Mokėjimų už prekes ir (ar) paslaugas, kurias tiekia ar teikia elektroninių pinigų sąskaitas turintys pareiškėjo klientai (prekybininkai), surinkimą iš šias prekes ir (ar) paslaugas įsigijusių asmenų (pirkėjų) (toliau – II paslauga). Ši operacija vykdoma taip: i) prekybininko nurodymu pirkėjas pervesdavo lėšas už įsigytas prekes ir (ar) paslaugas į pareiškėjo (elektroninių pinigų įstaigos) banko sąskaitą; ii) gavusi šias lėšas, elektroninių pinigų įstaiga nedelsiant išleisdavo elektroninius pinigus, kuriuos priskirdavo prekybininko elektroninių pinigų sąskaitai. Lietuvos banko nuomone, elektroniniai pinigai šiuo atveju yra išleidžiami tik po mokėjimo paslaugos (pinigų perlaidos) suteikimo, o vėlesnis jų išleidimas yra siejamas išimtinai tik su tarp pareiškėjo ir prekių tiekėjo ir (ar) paslaugų teikėjo sudaryta papildoma sutartimi, todėl tokios paslaugos nelaikytinos su elektroninių pinigų leidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis.

Lietuvos bankas ir pareiškėjas nesutaria dėl to, ar nurodytos mokėjimo paslaugos laikytinos susijusiomis ar nesusijusiomis su elektroninių pinigų leidimu. 

Teisingumo Teismui užduotas klausimas

Ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110/EB) 5 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su 6 straipsnio 1 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, su elektroninių  pinigų leidimu (ne)susijusiomis mokėjimo paslaugomis laikomos:

a) mokėjimo operacija, kai elektroninių pinigų įstaigai (išleidėjui) pateiktu elektroninių pinigų turėtojo prašymu (nurodymu), nominalia verte grąžinami turimi elektroniniai pinigai (grąžinamos lėšos)  pervedami į trečiojo asmens banko sąskaitą;

b) mokėjimo operacija, kai prekių ir (ar) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda (įmoka) lėšas už prekes ir (ar) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), kuri, gavusi šias lėšas, pardavėjo (elektroninių pinigų turėtojui) naudai išleidžia elektroninius pinigus nominalia gautų lėšų verte?

Generalinis advokatas į Teisingumo Teismui pateiktus klausimus siūlo atsakyti taip:

Direktyvos 2009/110/EB 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, su elektroninių pinigų išleidimu susijusiomis mokėjimo paslaugomis yra laikomos mokėjimo paslaugos:

a) kurias teikiant elektroninių pinigų turėtojas pateikia prašymą elektroninius pinigus leidžiančiai elektroninių pinigų įstaigai atlikti vienintelę operaciją, kuri apima ir elektroninių pinigų sugrąžinimą, ir lėšų pervedimą į trečiosios šalies banko sąskaitą; ir

b) kurias teikiant, prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (mokėtojas) pardavėjo nurodymu perveda lėšas už prekes ir (arba) paslaugas elektroninių pinigų įstaigai (elektroninių pinigų išleidėjui), o ši, gavusi lėšas, išleidžia elektroninius pinigus pardavėjui (elektroninių pinigų turėtojui) gautų lėšų nominaliąja verte.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=206465&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=774907
Spausdinimo versija  Spausdinimo versija