Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 2441
Dabar naršo: 9
Naujienos
2018-04-13
Generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Aviabaltika, C-107/17

2018 m. balandžio 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) generalinis advokatas pateikė išvadą byloje Aviabaltika, C-107/17, kurioje į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šioje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pateikusi rašytines pastabas, o jos atstovai dalyvavo 2018 m. sausio 18 d. vykusiame teismo posėdyje.

Lietuvos Aukščiausias Teismas nagrinėja civilinę bylą tarp UAB „Aviabaltika“ ir BAB „Ūkio bankas“, susijusią su ginču dėl skolos priteisimo iš UAB „Aviabaltika“, BAB „Ūkio bankui“ jau po bankroto procedūrų pradėjimo įvykdžius finansinio užtikrinimo susitarimą ne iš įkaito, bet iš kito UAB „Aviabaltika“ turto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami šie klausimai dėl 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva 2002/47/EB) nuostatų išaiškinimo:

1.  Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę? Kitaip tariant, ar valstybės narės įpareigotos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad įkaito gavėjas (bankas) galėtų de facto patenkinti savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teise į jas), nepaisant to, kad priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau pradėjus įkaito gavėjo (banko) likvidavimo procedūrą?

2. Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys sistemiškai turi būti aiškinamos kaip suteikiančios įkaito davėjui teisę reikalauti, kad įkaito gavėjas (bankas) reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkintų iš finansinio įkaito, ir nustatančios atitinkamą finansinio įkaito gavėjo pareigą tokį reikalavimą vykdyti nepaisant pradėtos jo likvidavimo procedūros?

3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, o įkaito davėjas patenkina įkaito gavėjo finansiniu įkaitu užtikrintą reikalavimą iš kito savo turto, ar Direktyvos 2002/47 nuostatos, ypač 4 ir 8 straipsniai, turi būti aiškinami taip, kad įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?

Generalinis advokatas savo išvadoje Teisingumo Teismui siūlo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus atsakyti taip:

1.      Direktyvos 2002/47/EB 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama kaip įpareigojanti valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gavėjas galėtų patenkinti savo reikalavimą iš finansinio įkaito, pateikto pagal susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, nepaisant to, kad priverstinis vykdymas pradedamas jau iškėlus bankroto bylą gavėjui. Valstybės narės turi nustatyti, kaip turėtų būti užtikrinama galimybė įvykdyti susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui iškėlus tokią bylą.

2.      Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys turi būti aiškinamos kaip neįpareigojančios įkaito gavėjo savo reikalavimą pirmiausia tenkinti iš įkaito, suteikto pagal susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo. Vis dėlto tokia pareiga gali būti nustatyta susitarimo dėl finansinio įkaito sąlygose, aiškinamose atsižvelgiant į šiam susitarimui taikytinos teisės nuostatas. Bet kuriuo atveju galimybė tenkinti reikalavimą iš davėjo kito turto pradėjus priverstinį vykdymą negali užkirsti kelio šiam davėjui faktiškai atgauti nepanaudoto įkaito, jeigu gavėjui iškeliama bankroto byla.

Generalinio advokato nuomone, trečiasis klausimas yra nesusijęs su pagrindine byla, todėl gali būti svarstoma dėl jo priimtinumo.

Primename, kad generalinio advokato išvada yra svarbi vieno iš Teisingumo Teismo narių nuomonė, tačiau Teisingumo Teismo, kuris turi priimti sprendimą šioje byloje, nesaisto. Generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje (arba raštu) visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl tam tikrų pateiktų bylų, stengiantis Teisingumo Teismui padėti atlikti savo uždavinį.

Nuoroda į generalinio advokato išvadą internete:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=201032&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=793949
Spausdinimo versija  Spausdinimo versija