Pradžia
Lankytojų statistika
Iš viso apsilankė: 2048121
Šiandien apsilankė: 1058
Dabar naršo: 46
Informacija apie 2009 m. lapkričio 12 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo priimtą sprendimą byloje C-192/08

2009 m. lapkričio 12 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje TeliaSonera Finland, C−192/08. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Suomijos Respublikos teismas klausė:

1.      Ar 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) 4 straipsnio 1 dalis kartu su, pirma, 5, 6 ir 8 konstatuojamosiomis dalimis bei, antra, 5 ir 8 straipsniais turi būti aiškinama taip, kad:

a)      nacionalinėje nuostatoje, kaip antai Įstatymo dėl telekomunikacijų rinkos 39 straipsnio 1 dalyje, gali būti nustatyta, jog kiekviena telekomunikacijų įmonė privalo derėtis dėl sujungimo su kitomis telekomunikacijų įmonėmis, ir, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai,

b)      nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti, jog derybų pareiga nebuvo įvykdyta, jei didelės įtakos rinkoje neturinti telekomunikacijų įmonė pasiūlė kitai įmonei sujungimą tokiomis sąlygomis, kurios, institucijos nuomone, yra visiškai vienašalės ir gali trukdyti atsirasti konkurencinei mažmeninei rinkai, nes faktiškai neleido pastarajai įmonei pasiūlyti savo klientams galimybės siųsti (MMS) pranešimus galutiniams paslaugų gavėjams, prisijungusiems prie šios telekomunikacijų bendrovės tinklo, ir, jei į šį klausimą taip pat būtų atsakyta teigiamai,

c)      nacionalinė reguliavimo institucija savo sprendimu gali įpareigoti telekomunikacijų įmonę, kuri, kaip minėta, neturi didelės įtakos rinkoje, sąžiningai derėtis dėl trumpųjų bei daugiaformačių pranešimų paslaugų sujungimo tarp (dviejų suinteresuotųjų) įmonių sistemų, kad komercinėse derybose būtų atsižvelgta į sujungimu siekiamus tikslus ir pačios derybos būtų vedamos remiantis tuo, jog gali būti užtikrinamas trumpųjų bei daugiaformačių pranešimų siuntimo tarp įmonių sistemų paslaugų veiksmingumas tinkamomis sąlygomis, o paslaugų gavėjai turėtų galimybę naudotis telekomunikacijų įmonių ryšių paslaugomis?

2.      Ar atsakymui į pirmiau pateiktus klausimus reikšmingas iMEZ tinklo pobūdis ir tai, ar iMEZ laikytina viešojo elektroninių ryšių tinklo operatore?“

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nusprendė, kad:

1.      Prieigos direktyvos 4 straipsnio 1 dalis kartu su jos penkta, šešta, aštunta ir devyniolikta konstatuojamosiomis dalimis bei 5 ir 8 straipsniais draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, kaip 2003 m. gegužės 23 d. Įstatymas dėl telekomunikacijų rinkos, pagal kurį galimybė remtis derybų įpareigojimu, kiek tai susiję su tinklų sujungimu, būtų taikoma ne tik viešųjų ryšių tinklų operatoriams. Tai, ar pagrindinėje byloje dalyvaujantys operatoriai, atsižvelgiant į jų statusą ir pobūdį, gali būti kvalifikuoti kaip viešųjų ryšių tinklų operatoriai, turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      Nacionalinė reguliavimo institucija gali nuspręsti, jog įpareigojimas derėtis dėl sujungimo nebuvo įvykdytas, jei didelės įtakos rinkoje neturinti įmonė pasiūlo kitai įmonei sujungimą vienašalėmis sąlygomis, kurios gali trukdyti atsirasti konkurencinei mažmeninei rinkai, jeigu šios sąlygos neleidžia antrosios įmonės klientams naudotis jos paslaugomis.

 

3.      Nacionalinė reguliavimo institucija gali įpareigoti didelės įtakos rinkoje neturinčią, tačiau prieigą prie galutinių paslaugų gavėjų kontroliuojančią įmonę sąžiningai derėtis su kita įmone arba dėl dviejų atitinkamų tinklų sujungimo, jeigu tokios prieigos prašanti įmonė kvalifikuotina kaip viešųjų ryšių tinklų operatorė, arba dėl tekstinių ir daugiaformačių pranešimų paslaugų sąveikos, jeigu prašymą pateikusi įmonė negali būti taip kvalifikuojama.

Tuo tarpu Lietuvos Respublika savo rašytinėse pastabose pažymėjo, kad atsakymas į Suomijos teismo pateikto pirmojo klausimo pirmąją dalį turėtų būti teigiamas: nacionalinėje teisėje ne tik gali, bet ir privalo būti įtvirtinta nuostata, jog viešųjų elektroninių ryšių tinklų operatoriai privalo derėtis su kitomis elektroninių ryšių paslaugas teikiančiomis įmonėmis dėl sujungimo, taigi, Lietuvos Respublikos nuomone, derybų pareiga turėtų būti taikoma plačiau, nei nurodė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas. Lietuvos Respublikos nuomone, byloje nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad ūkio subjekto tinklo pobūdis tokioms, kaip pagrindinėje byloje nacionalinių reguliavimo institucijų teisėms ir pareigoms savaime įtakos neturi, tačiau į šį faktorių nacionalinė reguliavimo institucija privalo atsižvelgti, kai tai nulemia objektyvios priežastys (pvz., priimant sprendimus dėl techninių tinklų sujungimo aspektų). Taip pat Lietuvos Respublika nurodė, kad pagrindinėje byloje įmonė laikytina operatore vadovaujantis Prieigos direktyvos 2 straipsnio c punkte įtvirtinta sąvoka, todėl nėra būtina atsakyti į klausimą, ar atsakymui į pirmąjį klausimą reikšminga tai, ar ta įmonė laikytina viešojo elektroninių ryšių tinklo operatore.

Dėl Suomijos teismo pateikto pirmojo klausimo antros ir trečios dalies Lietuvos Respublikos rašytinėse pastabose išreikšta nuomonė sutapo su Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu.

Atgal



« Grįžti atgalPaskutinis atnaujinimas: 2011-10-06 10:40:46